Interviu su CELSIUS 273 įkūrėja Gerda Liudvinavičiūte

Man pasisekė, kad lig šiol turėjau puikių mokytojų, autoritetų, kurie motyvavo, įkvėpė nebijoti. Tikriausiai kiekvienas jų turime – vienus išaugame, kiti taip ir lieka viso gyvenimo mokytojais. Pirmiausia, mokiausi iš mamos, tačiau laikui bėgant mokytojų atsirado daugiau. Šiandien manau, kad reikšmingiausi jų ir buvo - mano mama Odeta, puiki režisierė Neris Karpuškaitė - Akelaitienė ir „Happy 365” vyr. redaktorė Jurga Baltrukonytė.

Kokia buvo kūrybos pradžia? Su kokiais iššūkiais susidūrei, kas labiausiai įkvėpė judėti pirmyn ir siekti tikslo?

Negalėčiau pasakyti, kas yra pradžia. Ji veikiausiai buvo dar tada, kai būdama maža žvelgiau į gana pilką, tačiau beprotiškai savitą gimtojo Kauno peizažą. Į formas, šešėlius, atspalvius kuriuos kūrė miestas, kupinas gyvybės.

Mano papuošalai – lyg architektūriniai sprendiniai, telpantys delnuose, tad miestas, jo virsmai, turi didelę reikšmę kūrybai. Bet kokie ieškojimai, kurie lydi mane gyvenime, daro didelę įtaką. Apskritai manau, kad Lietuvoje yra vietos kūrybai, tik neretai žmonės bijo ieškoti, eksperimentuoti. Pastebiu, kad daugelis neatradę savęs bando kopijuoti kitus. Šiandien esu pirmoji ir vienintelė Baltijos šalyse kurianti papuošalus iš cemento, tačiau gaila, kad neretai girdžiu daug prašymų atskleisti technologiją. Kai kurie jų – net nesistengia slėpti noro kopijuoti.

Išties praleidau nemažai laiko bandydama, eksperimentuodama, skaitydama, kol atradau receptą, kad papuošalai būtų ne tik išskirtiniai, bet ir kokybiški. Jei kiekvienas kūrėjas stengtųsi būti savitas, Lietuva galėtų džiaugtis spalvinga, įvairialype rinka, o vietos užtektų kiekvienam. Deja, neretai aksesuarų kūrėjai, būtent kūrėjai, priversti pasijusti lyg turguje, nes atsiranda tų, kurie bando panaudoti tas pačias technologijas, įvaizdį ir parduoti už mažesnę kainą ar tiesiog padaryti tą patį, pakeitę mažą detalę. Nepaisant to, jaučiu, kad žmonėms įdomu tai, ką darau. Man tai svarbiausia. Kurdama savo papuošalų liniją nesvarsčiau, ar tai galėtų būti verslas, man tiesiog patiko procesas.

Kodėl išsirinkai pakankamai šaltą miesto tematiką, kuo ji patraukė tavo dėmesį?

Aš miesto vaikas. Užaugau ir gyvenu Kaune. Šis miestas kupinas architektūros, kuri, manyčiau, ne visada pakankamai vertinama. Iš meilės miestui, formoms, mintims ir gimė pakankamai šaltas vizualinis vaizdas. Nors kita vertus, nežinau ar jis šaltas. Galbūt jis tikras. Nepagražintas, natūralus ir paliekantis erdvės vaizduotei. Vaizdas – skatinantis mąstyti. Kiekvienas CELSIUS 273 papuošalas turi savo istoriją, keletą prozos eilučių, kalbančių apie miestus, žmones, minčių ir vizualaus miesto sintezes. Eilučių, išgyventų mieste – galbūt ne mes, tačiau kažkas jas išgyveno.

Cementas – simbolis, skatinantis iš naujo pažinti aplinką, kurioje gyvename. Kartais nesusimąstome, kiek daug istorijų slepia sienos. Kiek daug istorijų slepia betoninės gatvės, namai ir... papuošalai. Taigi, miestai duoda mums daug. Erdvė egzistencijai, tik nesuprantu, kodėl mes vis dar jos kratomės ir bėgame į gamtą. Juk tai savotiška oazė, kurioje galima atrasti.

Kaip vyksta tavo papuošalų kūrybos procesas?

Procesas prasideda nuo minčių, inspiracijų. Būtent įkvėpimas yra svarbiausia proceso dalis. Na ir, žinoma, bandymai. Kartais, mintyse idėja atrodo nepakartojamai, tačiau realybėje supranti, kad papuošalas turi būti praktiškas.

Cemento papuošalų kūrimas yra pakankamai sudėtingas procesas, jau vien todėl, kad pagrindinė medžiaga – cementas. Savo technologijos neišduodu, tačiau galiu atskleisti, kad medžiagas perku užsienyje, deja, Lietuvoje jų nėra arba jos neatitinka reikalingos kokybės.

Minimalistinis stilius šiandien yra vienas populiariausių. Kaip manai, kodėl minimalizmas ir urban kryptis madoje yra tokie geidžiami?

Galbūt žmonės pavargo? Pavargo nuo besaikių procesų, minčių, vaizdų ir didybės? Nuo tuštybės, kuri slepiasi po vartotojiška visuomene. Juk labai dažnai galim girdėti, kad „shoppingas – geriausias vaistas nuo visų sunkumų“. Man atrodo, kad žmonės atbuko, jie nebesirenka, nes nebežino kaip.

Pasirinkimai išnyko iš mūsų kasdienybės ir liko vienintelis, lengviausias būdas – slėpti visa, kas skaudina, kas piktina minioje. Patys išmokome slėptis, apsimesti. Ir galiausiai vieną dieną pamatai, kad išėjimo nėra. Galbūt po truputį atsipeikėjam, imame vertinti paprastumą, ieškome tų durų, už kurių būtų tyla, estetika, be greitėjančio gyvenimo tempo sukurtos kakofonijos.

Pasiilgome „švaraus“ miesto, kuriame iš naujo gimtų idėjos, dalykai, kurie, rodos, visada buvo, bet jų nepastebėjome. Na, kad ir cementas. Jis visada buvo čia, miestuose, kuriuose gyvename, tačiau apie jį neretai kalbėdavome lyg apie balastą, kuris teršia, kuriame paskęsta žmonės ir idėjos. Tiesa, daugelis gyvena betoninių blokų dėžutėse, kur, rodos, išnyksta individualumas, savasis „aš“ virsta stigma. Džiaugiuosi, kad vadinamas minimalizmas, kitaip žvelgia į dalykus. Jis tarsi sukuria erdvę kūrybai, vietą žmogui, kurios pastaruoju metu jau trūko miestuose.

Papuošalai yra daug. Veikiausiai tai priklauso ir nuo kultūros, ir nuo aplinkos. Kažkam – tai religija, kažkam noras išsiskirti. Aš visada juokiuosi, kad mano papuošalai skirti tiems, kas nemėgsta puoštis. Na, kitaip sakant „tokie nepuošnūs“ – be spalvų, blizgučių.

Tiek drabužis, tiek aksesuaras, manau, turėtų išryškinti asmenybę, kalbėti apie tai, kas esi. Nederėtų slėptis po papuošalu, tad kuriu moteriai, kuri savimi pasitiki, kuri žino, kur eina ar bent jau bando save atrasti, išgryninti kaip asmenybę. Tai, kuri nebijo. Nebijo būti savimi, būti savita.

Dažnai manęs klausia, ką reiškia tas „CELSIUS 273”, tad pabandysiu paaiškinti: Celsius 273 – tai temperatūra, įprasminanti atšiauriausią klimatą visatoje. -273 C. Riba, kurią pasiekus, išnyksta bet kokia gyvybės forma. Tyla ir amžinybė. Be vandens, be menkiausios egzistencijos užuomazgos. Sterili būsena, neturinti laiko, minčių, tačiau kruopščiai sauganti savyje slapčiausias visatos paslaptis ir įkvepianti kurti miestų utopijas. Įkvepianti kurti save.

Cementas taip pat neturi gyvybės, neturi tol, kol jos nesuteikia žmogus. Betoninių konstrukcijų pastatas yra lyg vaiduoklis, jei tarp jo sienų nevyksta gyvenimas. Mano papuošalams taip pat reikalingas žmogus, kad cementas atgytų. Per laiką, nešiojamas ant odos, jis po truputį net ima blizgėti. Tarsi stebuklas aksesuaras atgimsta, sušyla ir įgauna prasmę, istoriją, kuria gyvena individas. Tai inspiracija kurti gyvenimus ir akimirkas, kad mumyse amžiams liktų dalelė architektūrinės miestų istorijos.

Kokią merginą įsivaizduoji pasipuošusią tavo papuošalais? Koks įvaizdis idealiai atskleistų tavo kūrybą?

Manau, kad esminis dalykas, kurį reikia pabrėžti – mano kurtiems papuošalams nėra amžiaus ribos. Kiekvienas atranda savo kūrėjus, tačiau aš labai džiaugiuosi, kad daugelis mano klientų domisi architektūra, kultūra, menu. Ne tam tikras makiažas, ne stilius, bet gyvenimo būdas, mintys žmogaus, kuris mano kūrybą renkasi, atskleidžia CELSIUS 273 koncepciją. Juk šie cemento gabalėliai – tarytum odė miestui, o miestas gali būti skirtingas. Kasdien keičiamės tiek mes, tiek aplinka, kurioje gyvename.

Papuošalas man – daugiau nei aksesuaras. Tai istorija, paskutinis štrichas, užbaigiantis įvaizdį. Mėgstu papuošalus, kurie yra kitokie. Kitokie visomis prasmėmis. Niekada nenešiočiau papuošalo apie nieką. Tokio, kurį galima rasti bet kurioje parduotuvėje.

Taip pat nemėgstu kopijų. Net jei kartais originalas kainuoja brangiai, verčiau pataupyti kūrybai, darbui, kuris gimė su idėja. Rinkdamasi kūrinį, mąstau ne tik apie vizualinę jo raišką, bet ir idėją, kurią jis neša, kūrėją.

Tiesa, papuošalus pirmiausia kuriu sau, tad akivaizdu, kad jau kuris laikas nešioju tik savo kurtus. Juos renkuosi pagal nuotaiką, tos dienos aprangą. Turbūt dažniausiai puošiuosi ilgu vėriniu su cementu. Tai papuošalas, kuris tinka tiek pasivaikščiojimams su draugais, tiek į teatrą ar parodą. Taip pat labai mėgstu žiedus. Jie turi galią – galią, suteikiančią man kažkokio nenusakomo pasitikėjimo savimi.